Kelionė į Naująją Zelandiją

KELIONĖ Į SVAJONIŲ ŠALĮ – NAUJĄJĄ ZELANDIJĄ

Mūsų kelionė prasidėjo neplanuotai. Vieną dieną žmona paprašė pasižiūrėti gal kokių pigių bilietų išmes skrydžiams į Naująją Zelandiją (NZ). Ieškojau ir per Londoną , per Helsinkį, per Franfurtą, Rygą ir pagaliau pasirodė pigiausiai per Varšuvą. Pirkti visai nesiryžau. Tik žmona atvažiavo į darbą ir paklausė gal ką įdomaus radai. Sakau, yra pigiausiai per Varšuvą į Auklandą (NZ).  Galavojau dar pagalvosim ir žinoma atsisakysime. O jinai sako , tai ko lauki, spausk “Enter” mygtuką. Ir taip prasidėjo visa organizacija kelionei – avia bilietų , autobuso bilietų pirkimas, automobilio nuoma NZ, kelto tarp dviejų salų rezervavimas, viešbučių rezervavimas, bilietų pirkimas į visokias įdomybes , turus, laivus, parkus ir panašiai objektus. Vienu žodžiu išvykome.

Kelionė prasidėjo visai neromatiškai. Nuo Kauno autobusų stoties vakarinio išvykimo su autobusu į Varšuvos tarptautinį orouostą.  Anksti ryte buvome Varšuvoje ir jau po keliolikos valandų Prahos orouoste. Turime 9 valandas laiko iki skrydžio į Seulą (Pietų Korėja). Tai pasidėjome lagaminus į saugojimo kamerą ir po pusvalandžio vaikščiojome po Prahos senamiestį. Gražu, įdomu, nors jau ir matyta.

Toliau iš Prahos orouosto po ilgo skrydžio esame Seulo Incheon tarptautiniame orouoste, kuris pripažintas geriausiu pasaulio orouostu. Ištikro labai gražus, labai aiškus, modernus. Vienu žodžiu labai patiko.

Pertauka 2 valandas ir vėl į lėktuvą – dabar į Aucklandą (NZ). Ir vėl ilga ilga kelionė. Atlaikėme visai gerai. Korėjos avialinijų stiuardesės labai paslaugios, geras maitinimas. Vienu žodžiu kelionė neprailgo taip baisiai kaip tikėjomės.

1 Diena. Na štai jau leidžiamės į savo svajonų šalį. Imigracinė tarnyba, muitinė ir mes jau saulėje prie 25 C šilumos, kai Lietuvą palikome šaltyje. Smagu. Įsijugiame mobilius telefonus ir pasitikriname navigacinę sistemą. Nei vienas , nei kitas neveikia. Smagumas po truputį dingsta. Atsiranda rūpestis. Iškeliu navigacinę sistemą į atvirą dangų neveikia. Pašokinėju, pabėgioju su ja – neveikia. Staiga po 5 minučių suveikė ir rodo Aucklando orouostą. Valio ! Džiaugiuosiu kaip rublį radęs. Na toliau nusiperku NZ mobilaus operatoriaus kortelę ir kelionė atrodo visai nebaisi.

Iš orouosto nuvykstame į APEX Rental autobilių nuomos punktą ir gauname savo automobilį Mazda Demio su taip lauktu vairu dešinėje pusėje, bėgiu perjugimo svirtimi kairėje ir pamokymais iš vadybininkės – pasitreniruoti čia šalia gatvelėje važiuoti kaire puse ir po to jau į Aucklandą , kuris turi 1,6 mln gyventojų. Išvažiuoju ir rodau posūkį ir žinoma vietoj posūkio intensyviai valau langus. Tada jungiu kita ranka. Dabar jau rodau ir posūkį ir valau langus vienu metu , nors saulė kaitina ir lietaus nė lašo. Taip važiuoju iki viešbučio visą laiką pavalydamas langus ir mintyse kartodamas kairė pusė, kairė pusė.

Apsistojame IBIS Budget Auckland Airport viešbutyje. Mažas , tvarkingas, švarus. Ir iškarto į pirmą kelionės punktą – Zoo Auckland (25 NZD, 9:30 am- 5:30 pm).  Žvėrių ir paukščių kaip ir visur pilna ir tie patys. Ieškome NZ nacionalinio paukščio Kiwi. Nėra. Tik iškamšos. Gal vėliau pamatysime gyvą.

Sekantis mūsų objektas Kelly Tariton Antarctic - Underwater World – Povandeninis pasaulis  ( 36NZD, internetu perkant 28,80 NZD, 9:30 am – 5:00 pm ). Čia įspūdis jau visai kitas. Tikrai verta pamatyti.

Po to pravažiuojame pro Aucklando Tower, centru. Auklandas, didziausias salies miestas, komercijos ir finansų centras, įsikūręs prie dviejų jūrų, dar vadinamas burių miestu. Bandome kažkur pasistatyti mašiną. Stovėjimas visur beprotiškai brangus. Tai kaip ir pirmai dienai įspūdžių užtenka. Tuo labiau , kad su Lietuva 11 valandų skirtumas ir po truputį organizmas tai leidžia pajusti. Grįžtame į viešbutį.

2 Diena. Pusryčiai ir kelionė į rytinę salos dalį . Dabar mūsų tikslas pamatyti karšto vandens paplūdimį  “Hot water beach”.

Atvysktame per anksti .  Atoslūgio nėra ir jokio karšto smėlio taip pat. Pasiklausiame pas gelbėtoją – sako 3 valandą prasidės. Ir ištikro žmonės pradeda rinltis su kastuvėliais, kad galėtų atslūgus jūrai išsikasti duobes , prisipildyti karšto vandens versmėmis ir mėgautis spa procedūromis. Pabandome padėti koją kur iš žemės kyla burbulai. Nulaikai keletą sekundžių . Smėlis įkaista iki 60-65 C. Gali ir kaip reikiant nusideginti. Nors saulė pasislėpus po debesimis, jau po pirmos dienos pajutome, kad smarkiai įdegėme, netgi atrodo per daug. Pasirodo šioje žemės vietoje ozono sluoksnis yra per plonas ir saulė kaitina laibai kaitriai, nors ir pasislėpus. Taigi vėliau jau naudojome saulės apsaugos priemones.

Toliau patraukiame link nepertoliausiai esančio įspūdingo gamtos kūrinio “Cathedral Cove” . Tai milžiniška uola, įbridusi į Ramųjį vandenyną, labai panaši į didžiulę arką, tarsi vartai saugančią potvynio bangų užliejamą, stačių pakrantės uolų ir vešlios augmenijos įrėmintą auksinio smėlio paplūdimį, kurį galima pasiekti tik vandenyno atoslūgio metu. Iki šio gamtos kūrinio 1 valanda labai gražiu keliu , kuris visai neprailgsta.

Tolesnis mūsų maršrutas į žvejų miestelį Coromandel. Nusprendėme jame pavalgyti žuvies. Restoranai tušti. Pagaliau po ilgo pasivaikščiojimo nusprendžiame užeiti į vieną. 

Dvi salės , pilna stalų. Tuščia. Admininstratorius prisistato ir klausia ar jūs rezervavote stalelį. Manome, tyčiojasi. Sakome, ne. Jis pradeda ieškoti laisvo stalo. Po kiek laiko ateina ir sako , per vargus radau jums vieną. Na visiškas zelandietiškas jumoras. Sėdame ir užsisakome žuvį. 18.55 . Vis dar nieko naujo . Ir staiga  po 5 minučių pradeda plūsti žmonės iš visų pakampių. Stalai sparčiai užpildomi žmonėmis. Abejose salėse beveik nėra tuščių vietų. Stebuklas. Mes pirmieji gauname savo žuvą. Nors ir brangi , bet beprotiškai skani. Išeiname tikrai patenkinti virtuvę. Toliau keionė į Aucklandą ir į viešbutį (kelionė 400 km).

3 Diena. Po pusryčių. Kelionė tęsiasi link Rotorua geizerių slėnio – labiausiai lankomos Naujosios Zelandijos vietos. Rotorua miesto apylinkės pasižymi nuostabaus grožio kraštovaizdžiu: kalnai ir kalvos apaugę šimtamečiais miškais, upės bei ežerai pilni žuvies ir krištolo skaidrumo vandens.

Pakeliui į Rotorua aplankome “Waitomo Glowworm Caves” (48NZD, 9:00 am-5:00 pm) . Leidimas į olas ir visa kelionė trunka 45 minutes. Pasigrožime įspūdingomis arkomis ir leidžiamės su valtimi į požeminį ežerą , kur visiškoje tamsoje ant uolų sienų matosi tūkstančiai spinduliuojančių žiburėlių - dangaus įspūdį sudaro tūkstančiai mazyčių švytinčių jonvabalių, nusėdusių urvų sienas. Taip besigrožėdami išplaukiame į šviesą. Gaila , bet šioje oloje uždrausta fotografuoti.

Kadangi pasirodė, kad vienos olos musm neužtenka, tai įsigeidėme tuo pačiu aplankyti šalia esančią dar vieną “Ruakuri Cave”. Kadangi pirkome iškarto į dvi tai abi kainavo 83 NZD . Sako, kad sutaupėme 32 NZD. Čia laiko jau sugaišome apie 2 valandas. Ir įspūdis mums susidarė netgi geresnis, nei prieš tai buvusioje. Turėjome gidą , kuris visas kojas ir rankas buvo išsitatuiravęs maorių ženklais, susipynęs dredus, nors visiškai nepanašus į vietinį. Sakė, kad iš Anglijos, nors tarsena grynai zelandietiška. Bet tebūnie.

Toliau mūsų kelias į viešbutį Rotorua Silver Oaks Hotel. Atvykome , įėjome į kambarį – viskas ten apšiurę, pavargę. Ir užteko prieti prie lango. Kaip išsižiojome, tai taip ir likome stovėti. Už 20 metrų didžiausia purvo duobė ir visa kunkuliuoja, toliau geizeriai šaudo į viršų ir leidžia garus pro visokius plyšius. Vaizdas nepakartojamas. Dabar supratome, kodėl viešbutis buvo pilnas.

Dar manėme pagal planą aplankyti keletą objektų Rotorua, bet  zelandiečiai nepersidirba. Jie viską uždaro tai 17, tai 17:30. Taip, kad ruošėmės rytdienos laukiamai kelionei į Baltąsias salas, kuriose veikia vienintelis ugnikalnis vandenyne. Išvakaro dar reikėjo pasiskambinti laivo kapitonui ar kelionė įvyks. Nes ji gali neįvykti ar dėl ugniklanio išsiveržimo ar dėl stipraus vėjo jūroje. Bet viskas buvo gerai dėl rytdienos. Beje rinkomės arba i White Island (Baltąsias salas , 199 NZD) arba Te Puia  kultūros centrą ir terminį rezervatą į kurį vežamos visos turistų grupės. Bet apsižiūrėję (šalia viešbučio už 100 metrų) nenorėjome eiti į surežisuotą renginį su maoriais, o pasirinkome unikalų gamtos stebuklą – Baltąsiais salas.

4 Diena.  Anksti išvykome į Whakatane , nes kelias apie 90 km ir nesinorėjo vėluoti. Pakeliui sustojome kavos išgerti. Kas stebėtina, kad ten beveik visur gaminama labai skani kava. Atvykome laiku. Susimokėjome ir davė du dubenėlius su tašku. Pasirodo , tai bilietas į laivą. Dar pasirašėme , kad dėl savo gyvybės atsakingi mes patys. Tai nuteikė labai optimistiškai, kad pamatysime kažką įspūdingą.

Kelionė laivu ten ir atgal truko 3 val ir 3 valandas saloje. Viso 6 valandos. Važiuojant į priekį mums labai pasisekė , nes atplaukė būrys delfinų  ir pradėjo visaip žaisti ir lydėti laivą. Tą pamatėme pirmą kartą. Sala įspūdinga tuo , kad yra siauras takelis, o šalia jo visur kažkas burbuliuoja, šaudo, leidžia garus, visur smirda siera. Mums davė dujokaukes. Nereikėjo nė sakyti kada jas užsidėti. Labai greitai tą pajutome. Dar padavė ir po saldainių krūvą, kad burnoje nebūrtų labai šlykštu. Bet tai menkniekis prieš vaizdą, kuris atsivėrė.

Grįžome po šios iškylos i Rotorua ir jau daugiau nieko negalėjome aplankyti. Viskas buvo uždaryta. Tai palikome  kitos dienos rytui.

5 Diena. Iš pat ryto išvažiavome į  Rainbow Springs Kiwi Wildlife Park (58 NZD). Na gal čia pamatysime kiwi paukštį. Deja, pavadinimas rodo , kad Kiwi parkas, o gyvų kiwi nebuvo. Ir vėl tik iškamšos. Šiaip parkas gražus, daug paukščių. Labai gražūs seni ir nematyti medžiai. Kadangi šią dieną planavome nukeliauti ą kitą viešbutį ir pakeliui aplankyti kas bus įdomaus, tai užsukome dar į  Burried Village (32 NZD), kažkas panašaus kaip mūsų Rumšiškių kaimas, tik su maorišku prieskoniu. Kažko ypatingo nepaliko, graži vieta, graži gamta, kriokliai.

Toliau kelionė ėjo link  Waimangu geoterminį slėnio, kurio kraštovaizdis  spalvų gausa primena pasakų pasaulį. Keliaudami slėniu zemyn pamatėme Keptuvės ezerą (Frying Pan) - – didžiausią karšto vandens ežerą pasaulyje, kvarco terasas, Inferno kraterį, kuriame vandens lygis svyruoja 12 metrų ir neįprastoje aplinkoje vešančią augmeniją.

Po to apsilankėme Waiotapu terminę sritį. Tokio įspūdžio jau nesudarė. Dumblo ir purvo ežerėliai verda, burbuliuija ir mėto purvą. Matėm daug įspūdingesnių vietų,  Pravažiuodami pamatėme , kad yra nuoroda į maudynes terminiame vandenyje. Užsukome pasižiūrėti. Nuostabu. Upeliu teka karšras terminis vanduo. Rankos negali išlaikyti jame, toks karštas. O netoliese yra vandens talpykla kur jis atvėsinamas ir po to patenka į atvirą baseiną, uždaras vonias kur lankytojas (už 14 NZD) gali maudytis ir ilsėtis. Labai norėjome pabūti, bet dar laukė ilga kelionė iki Tonganiro nacionalinio parko, todėl ilgai neužsibuvome.

Toliau vykome į Craters of the Moon geoterminį lauką (8:30am – 6:00pm ,  6 NZD). Įvažiavome į teritroiją ir staiga kai liko visia nedaug, moteriškė važiuodama atgal automobiliu sako , kad krateris uždarytas. Dar paklausėme gal spėtume, ji jokiais būdais nesutiko ir nuvažiavo. Paskui prisiminiau , kad įvažiuodamas mačiau užrašą , kad vartai uždaromi 6.00 pm. Tai kol apsisukome ir leidomės atgal , ta pati moteriškė jau rakinioo vartus. Dar kiek ir būtume palikti už vartų ir nakvotume romatiškoje vietoje – Mėnulio krateryje.

Vykome link Taupo ežero. Ežeras – milžiniška kaldera, susidariusi per galingą ugnikalnio išsiveržimą įdubus žemės paviršiui. Tai didziausias ežeras ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir visoje Okeanijoje, plotu prilygstantis mikrovalstybei Singapūrui. Prisiekę žvejai teigia, kad čia geriausiai pasaulyje kimba upėtakiai. Atvykome prie įspūdingų Huka krioklių garmančių verzlioje Vaikata upėje.  Na jie tikrai nėra tokie įspūdingi kaip Niagaros ar Brazilijos kriokliai. Tiesiog jie įspūdingi NZ masteliu.

Na pagaliau įvažiuojame į  Tongariro nacionalinį parką  įtrauktą į dešimties pačių unikliausių pasaulio parkų sąrašą. Maoriams šis parkas yra šventa vieta. Ir vėlai vakare apsistojame mūsų viešbutyje Skotel Alpine Resort esantį pačiame parko viduryje iš kurio atsiveria puikus vaizdas į kalnų viršūnes. Beje važiuodami matėme ženklą atsargiai vaikšto kiwi, bet vietiniai sakė , kad kiwi jie nematė jau dešimtmetį nei naktį , nei dieną.

Vakare pasiskambinome agentūrai ir pasiteiravome ar viskas gerai dėl rytdineos įžymiojo žygio į Tanganiro kalnus su vedliu. Taigi rytdienos laukėme su baime – vsidėlto 20 km kalnais, mumjs kurie į parduotuvę važiuoja su mašina, atrodė begalo daug. Jau važiuodami iki viešbučio matėme užrašu , kad liko 20 km ir kai pagalvojome , kad tokį pat atstumą  tik kalnais reikės eiti – pasidarė visai nejauku.

6 Diena. Tongariro traversas (Tongariro Crossing, 225 NZD) yra bemaz geriausias vienos dienos trekingas Naujojoje Zelandijoje – taip skelbia reklama. Na mes su automobiliu privažiuojame turizmo agentūros būstinę ir ieškome įėjimo. Esame pirmieji (8:00). Pradžia 8:30. Dar liko laiko išgerti kavai. Galvojame gall grupėje bus vyresnių žmonių tai tempas bus lėtesnis ir mes suspėsime. Taip galvojant pasirodo mūsų vedlys – Tom’as. 

Jis mus pradžiugina , kad mums labai pasisekė ir esame vieni ir mes sudarome tą šturmo grupę kuri eis į kalnus. Pasidaro baisu. Peržiūri mūsų avalynę ir man liepia pakeisti sportbačius  į trekingo batus, specialiai pritaikytus kopti kalnais. O pas Aušra , apranga ir batai viskas gerai. Dar įdeda pietus man į kuprinę ir dvejas poras neperšlampamų kelnių. Orai kalnuose taip greitai keičiasi , kad gali būti nusvilęs, sušalęs, sušlapęs ir t.t. Beje kremu nuo saulės paliepė iškarto teptis. Mūsų vedlys net per lietų juo tepasi. Taip ir išėjome. Nuvežė mus prie trąsos pradžios. Paėjome 2-3 km ir pasiūlė išimtinai vertingą mums pasiūlųmą. Neiti kur eina visi, o eiti be kelio ir kadangi gražus oras, tai eitume artimesniu keliu į kalnų viršūnes. Mes aišku kvailiai sužavėti išskirtinumo sutikome. Na ir prasidėjo status kopimas į 2 km aukščio viršūnę – su minučių pertraukėlėmis, dūsavimais, šnopavimais ir visokiais kitais garsais sklindačiais iš plaučių. Po kokių 2-3 valandų pasiekėme viršūnę ir iškilmingai suvalgėme nešamus pietus. Štai mes esame ant kalno , kuris vadinamas Naujosios Zelandijos siela. Aplinkui  didingos ugnikalnių trijulės – Tongariro, Ngauruhoe ir Ruapehu panoramos, sustingusios lavos srautai, aktyvūs krateriai, garų debesys, smaragdo spalvos ezerai. Netoliese matosi tik ką 2012 m. lapkričio mėnesį išsiveržęs ugniklanis Ngauruhoe. Kelias pro jį uždraustas saugumo sumetimais.  Trumpas atokvėpis ir vėl žemyn, į šoną ir t.t. Praeiname pro neįtikėtinos žalsvai žydros spalvos vadinamą Smaragdo ežerą (Emerald Lakes). Toliau takas veda didoko Mėlynojo ezero (Blue Lake) pakraščiu, apeiname Šiaurinį kraterį (North Crater) . Ilgas ilgas kelias atgal per kalnus į trasos pradžią. Ir taip 20 km. Fantastika , kaip mes tai atlaikėme. Grįžome prie mašinos, o mūsų vedlys Tomas pametė raktus, tai be jokio pykčio sėdėjome ant žemės ir laukėme naujų raktų. Žinoma atsikelti po to nuo  žemės buvo begalo sunku. Viešbutyje, kaip Tonganiro treko nugalėtojai užsisakėme iškilmingus pietus. Virtuvė ištikro puiki. Po vakarienės dar nuėjome į viešbučio nemokamą Spa ir po to miegoti . Rytoj laukė nauji iššūkiai. Ir pirmas buvo kaip paeisime po kalnų.

7 diena. Rytas. Per rūką nieko nesimato. Mūsų vedlys Tomas pasakė, kad visą savaitę kalnuose buvo lietus ir tik kai mes buvome – oras pasitaisė. Ir dabar matome visišką rūką. Labai apsidžiaugėme , kad mums nereikia per jį kopti į kalnus. Tomas sakė , kad šią dieną jis ves 5 turistus 2 valandą nakties, kad 4 ryto būtų viršūnėje stebėti saulėtekį. Neįsivaizduoju kaip galima naktį ir dar per rūką kopti į jkalnus ir ką ten pamatysi 4 ryto per rūką. Vienu žodžiu pasijutome laimės kūdikiai , kad taip lengvai išsisukome su kalnais, kurie parodė tikrą savo galią. Na žinoma , kai ryte žengėme pirmus žingsnius tai pajutome ką reiškia būti Tonagniro kalnų nugalėtojais , kai kojos dar nepasiruošę būti nugalėtojomis. Tai tiek to – mūsų laukia kelionė į Veligtoną (331 km) – NZ sostinę , piečiausiai įsikūrusią pasaulio sostinę, esančią ant Ramiojo vandenyno kranto. Tai europietiškiausias salos miestas, gana kompaktiskas. Miestą puošia kavinės ir restoranai, prekybos centrai, parkai. Susirandame miesto centrą – pereiname . Na daug reklamos ir didingų figūrų su Žiedų valdovo tematika – duoklė išgarsėjimui. Praeiname krantine. Jaunimas sėdi ant žemės, užkandžiauja. Įvairių tautybių žmonės. Ir visdėlto supranti , kad į NZ žmonės važiuoja žiūrėti ne miestų , o gamtos.

Aplankome Te Papa muziejų (nemokamas).  Laiko nedaug iki uždarymo , tai perbėgame . Sustojame ilgiau prie maorių valčių , pastatų, vėlgi Hobito filmo herojų. Dar važiuojame į Wellington Botanic Garden (Botanikos sodas, nemokamas).  Bet kaip ir viskas ten jau 5:00 pm uždaryta. O kadangi jis visai šalia mūsų viešbučio , tai kaip ir namie. Nakvojame Shephers Arms Hotel. Gražus , tvarkingas, atitinka savo lygmenį. Ryte laukia keltas į kitą salą.

8 diena. Keliamės prieš 6 ryto , nes norime anksčiau būti kelte . Ištikro tai didelis laivas, kuriame telpa 100-tai krovininių ir lengvųjų automobilių, su barasi, kavinėmis, filmais, vaikų kambariais ir t.t. Na iš viešbučio išeiname tyliai ir noriu palikti raktus . Nerandu kur juos padėti . Na matau uždarytas registratūros duris. Pabandau  atidaryti. Atisidaro. Nieko nėra. Iškilmingai palieku ant stalo raktus ir ... įsijungia silpna signalizacija. Kuri vis stiprėja ir stiprėja. Kai jau dedamės daiktus į mašiną – signalizaciją jau kaukia visa gerkle. Taigi viešbučio gyventojai – nėra ko miegoti kelkitės. Ir paliekame viešbučio kiemą iškilmingai kaukiant sirenai. Per tą laiką niekas nepasirodė – taip ta signalizacija ir saugo.

Jau laive . Laukia 3 valandos kelio tarp salų į Picton miestą. Laikas ir pasižiūrėti ir pailsėti. Quenn Charlotte įlanka su įspūdingais pakrančių vaizdais. Plaukiame palei Malboro fiordą.

Į Picton neužsukame , o tiesiai į Nelson į Tasman Bay Back Packers Hotel . Viešbutis pilnas jaunimo, bet jaukus ir gražus. Planavome važiuoti iš karto į  Abel Tasman nacionalinį parką, bet pasirodo, kad visos atrakcijos prasideda nuo 9:00, 10:00 ryto taip , kad tik kitą dieną galėtume paplaukioti su kanoja, kaip planavome. Bet labai gaila maršruto tvarkaraštis spaudė mus. Tai nusprendėme bent nuvažiuoti į parką pasižvalgyti. Atrodė kelias netolimas, bet ėjo per kalnus. Tai atgal grįžome vėlai naktį. Laukė kitos dienos ilga kelionė.

9 diena. Pusryčiai. Išvykome iš Nelsono, pagarsėjusio šiltu klimatu,  kuriame gyvena labai daug maorių, o apylinkėse gausu sodų. Pakeliui pamatome užrašą, kad stovime prie ilgiausio NZ siūbuojančio tilto (5 NZD). Neatsispyrėme pagundai ir perėjome 2 kartus labai aukštai pakibusio virš sraunios upės. Važiuojame į  Westport. Po klaidžiojimų surandame ruonių koloniją.

Toliau pravažiuojame Paparoa nacionalinį parką. Mūsų tikslas pamatyti  Truman Track. Viso 30 minučių kelio įspūdingu miško taku ir grožimės olomis ir pajūriu. Sekantis sustojimas Pancake Rocks ir Blowholes walk (20 minučių), kurias per 30 mln. metų suformavo gamtos jėgos. Pravažiuojame Greymouth miestą ir sekantis sustojimas nakčiai Hokitika Top View Bed and Breakfast. Atvykstame apie 6 vakaro ir užeiname. Pasitinka vyriškis gal virš 70 metų ir pirmas klausimas – jūs pavėlavote. Žinoma užsiregistravome būti tarp 3-4 vakaro, bet ko čia skubėti, kai tike daug yra ko pažiūrėti. Veda į antrą aukštą parodyti virtuvės. Antras klausimas – ar tavo batai švarūs. Nustembu, bet atsakau , kad švarūs, nors tuo nesu įsitikinęs. Paskui paduoda valgiaraštį ir liepia pažymėti kada iš ryto valgysime ir kokį maistą. Na rašau 7:30 ir galvoju būtu gerai kokį gauti keptą kiaušinį su kumpiu. O jis sako , jei 7:30 tai kontinentiniai – jokio tau kiaušinio , o tik viskokie džemai su bulkute. O jau 8:00 tai viską gautum ir kumpio ir kiaušinio. Na aš bandau , o gal visdėlto galima būtų gauti tą nelemtą kiaušinį anksčiau 7:30. O jis vėl 7:30 – kontinetiniai, 8:00 – “cooked” – tai yra tas brangus kiaušinis kurio jau nevalgėme 2 savaites, o gal ir daugiau. Na ką darysi – kontinentiniai, tai kontinentiniai. Norisi greičiau išvažiuoti.

 Taigi vakare turime laiko ir aplankome Hokitikos miestelį. Mažas , bet gražus.

Užeiname į indišką restoraną. Maistą užsisakome aštrų. Klausia ar extra Spicy ar normal spicy (aštrų). Paėmėme normaliai aštrų. Tai nepajutome , kaip išgėrėme litrą vandens. Nežinau ką būtume darę prie extra aštraus. Dar viena Hokitikos įžymybių , tai naktį švytintis jonvabalių lervomis kalnas Hokitika Glow Worm Dell. Privažiuoja daug mašinų ir visi eina tylomis stebėti kalne ir medžiuose švytinčių žvaigždučių – įspūdingas reginys.

13 diena. Palikę Queenstown, Wakatipu ezero pakrante vykstame link Glenorchy. Iš ten paėmę žemėlapį vykstame į  garsiojo Routeburn treko dalį,

kur  buvo filmuotas “Lord of the Rings” – Žiedų valdovas. Praėjome gal 10 km labai įspūdingomis vietomis, kalnais, kriokliais, net 4 pakabinamais tiltais, paparčių mišku ir grįžome atgal. Nors ir pavargome, bet neatrodė toks baisus kelias , kaip Tonganiro.

Kelionė link Queenstown. Nakvynė viesbutyje.

14 diena. Išvykstame į Dunedin (282 km).  Privažiuojame prie LARNACH Castel (Pilies) . norime tik pasižiūrėti i  pilį ir toliau. Pasirodo, sėdi policininkas ir prašo nerealių pinigų už pažiūrėjimą. Tai atsisakėme, nes mūsų tikslas pingvinų kolonija.

Atvykstame į  Penguin place – pingvinų kolonija . Viskas vyksta realiai. Pingvinai eina į vandenyną žuvies gaudyti, žūsta, vaikus palieka ant kranto. Nerealu. Veikia pingvinų ligoninė.

Toliau Royal Albatros colony – karališkų albatrosų kolonija. Jau tokio įspūdžio nesudarė. Pasižiūrime ir atgal.

Aplankome Moeraki Boulders – fantastišką gamtos kūrinį is didžiulių apvalių akmenų, esantį ant jūros kranto. Vidus tu akmenų atrodo išklotas kaip gintaro. Dar bevaikščiojant pajūriu prie akmenų iš tolo pamatome lanbai tirštą rūką ant miestelio. Po kurio laiko matome , kad jis eina į mūsų pusę. Pasijutome kaip siaubo filme. Kol priėjome prie automobilio rūkas jau buvo visia šalia. Ir toks , kad keli metrai ir nieko nematai. Tai visu greičiu pasprukome. Mistika !

Vėlai vakare atvykstame į Timaru Elizbeth Court Guest House. Labai vėlu. Nieko nėra. Po ilgų ieškojimų išeina užsimiegojusi savininkė Gini ir pasiūlo arbatos ir kavos. Bet ir ji ir mes jau nieko nenorime. Viešbutis nerealus. Liudviko XIV ar Anglijos karalienės laikų baldai, paveikslai ir pan.

15 diena. Geri pusryčiai ir mes vėl kelyje. Laukia dar 600 km. Važiuojam į Christchurch. Pirmiausiai į viešbutį The Garden Hotel . ir gerai padarėme , nes vakare viešbučio registratūra nedirba, o mes dar važiuosime banginių žiūrėti į tolimą Kaikoura. Pakeliui Aušra apsižiūri , kad netoliese yra laukinių žvėrių parkas Orana Wildlife Park (25 NZD). Turime tik 1-ą valandą. Skubame, nes nenorime pavėluoti į banginių turą. Pagaliau pamatėme kiwi paukštį ir gyvą. Visiškoje tamsoje, uždaroje patalpoje, prie tylos . Nuostabiai gražiai atrodo. Tikrai vertėjo. Na ir dar kas sužavėjo tai žirafų matinimas.

Skubiai važiuojame i Kaikoura Whale Watch (145 NZD). Spėjome. Laukiame laivo. Pagaliau banginiai ir vėl linksmieji delfinai.

Grįžtame į Christchurch. Dar turime jėgų , nors ir nedaug, pasižiūrėti į miestio centrą , kurį sugriovė žemės drebėjimas. Viešbutyje 11 vakaro. Dedamės daiktus.

16 diena.  4 ryto keltis ir į orouostą. Šiaip ne taip randame kur palikti mašiną su rakteliu ir laiko talonu. Orouoste einame pro muitinę. Atima  medaus stiklainius. Nepripažįsta kaip suvenyrų. Ką darysi – nuostolis. Skrendam į Aucklandą. Iš ten į Seulą. Seule sugebame gauti viešbutį , nes sekantis mūsų skrydis kitą dieną. Ir štai mes autobuse , važiuojame į miesto centrą  į 5 žvaigždžių viešbutį. Dar gauname 2 vakarinius ir rytinius maitinimus nemokamai. Taigi vakare su kelioniniais treningais didingai įžengiame pirmieji į restoraną 15 aukšte ir karšti, šalti, korėjietiški, jūrų ir visokie kiti patiekalai mūsų žinioje. Vakare  neiškentėme ir pasiėmę korėjietišką žemėlapį su hieroglifais išėjome ieškoti Down Town (Senamiečio). Po klaidžiojimo ir užklausimų vietinių pagaliau atvykome. Esame vieni balti ir visi kiti veidai į mūsų nepanašūs. Parduotuvėse tik maži dydžiai. Kažkaip nejauku klaidžioti. Taigi dar paklausinėjome, parodėme į žemėlapį ir parvykome atgal  į viešbutį.

17 diena. Ryte labai geri pusryčiai. Beje viešbučio tualetas turėjo begalęs įdomių funkcijų. Dangčio pašildymo , nuplovimo skirtingų apatinio kūno vietų, nusausinimo. Na bet mes jau orouoste. Paskutinį kartą korėjiečių restorane ir skrydis į Prahą. Iš ten skrydis į aršuvą. Laimingai susiklosčius pastebėjome autobusą iš Varšuvis į Kauną ir 5 rytio mes jau buvome namie.

Trumpi skaičiai. Pravaziuota 4800 km.